wake up, you might be dreaming now

2012-05-19 18:58:39
Kažkodėl pati save varžau.
Draudžiu sau rašyt būtent tai, kas skrajoja
mintyse. Sunku neminėt vardų, bet kaskart
išvydus tam veide nusivylimą ar susimėtymą
apkabinu tą žmogų žvilgsniu. Jaučiu negalią
džiaugtis, kai tam tikruose veiduose
nematau laimės, akyse nežiba ta liepsnelė.
Kai nurimsta širdis, apmiršta ir žvilgsnis,
O įsiklausymas į svetimą kvepavimą tik nuramina..

Sun in the sky, you know how I feel

2012-05-15 21:14:43
Tiek kartų mylėta, tiek kartų mylėjus, bet nė karto nebūvau laiminga.
Ir šįkart tikrai nebūsiu, nes nesugebu sustot,
nesugebu būt lipšni kaip ji.
Nesugebu apsimesti kažkuo.
Galiu būt tik savimi, nors tai ir nepadės.
Nežinau ko man imtis, nežinau ką daryt.
Galiu vat imt ir prabilt, paklaust, pasakyt...
Bet nežinau ar tai padės, nes viskas gali būt
arba labai blogai arba gerai.
Taip pat galiu sulaukt rudens, kai sidabrinė
pieva baigs žydėt.. Bet vargu ar tai
kuo padės. Aš nežinau, ar akys užmerktos man
ar ne. Nežinau ką mano pačios akys daro.
Aš tik noriu surpast, noriu sužinot,
noriu tiesiog nebebūt blaškoma tam griovy,
ties kuriuo susiduria sidabrinė ir nuvytus,
sudegus pieva, nes noriu bėgt į kurią nors pusę.
Visad tiesiai. Ir niekados nebeatsisukt.
Nebent kai paukščiai skris į Svajonių šalį, iš lėto
atimančią viską iš mano aplinkos.. iš gyvenimo...

as we lie in fields of gold

2012-05-14 21:36:01
O manose svajose tos pievos sidabrinės,
bet lygiai tokios pat magiškos.
Kartais tik nesivaldau, bet paglosčius
širdį vardu- nurimstu.
Begalo daug minčių ir kasdien pasimetų.
Kvailos dainos ir penktdienio kalbos.
Niekas iš jų nežino, ką kuždėjo man balsai.
Pati buvau persigandus, bet gera žinot.
Nors ir sunku..

Waiting for the night to come

2012-05-09 22:34:52
Perskaičiau tas keturiasdešimt tris eilutes,
kurios kadais svaigino. Maniau, kad jokių
jausmų man jos nesuteiks, tačiau radau ir visa
kitą. Ir tik dabar suvokiau, kaip tai buvo tyra
ir tikra. Kaip tie žodžiai buvo ištarti rimtai, o
tos akimirkos jau tapusios įprastomis, nors dabar
daug atiduočiau už tą šokinėjimą laiptinėj.
Tąkart mano akys buvo užmerktos jam ir todėl
visa sidabrinė pieva staigiai vyto.
Aš esu tik su savim, nebent esu kažkas ne tas.
Bet juk klajoju su mintim, kad šiąnakt jis mane suras
Medžio kamiene, tamsiam miške, po menesiena, pušų rate.
Aš jo nešauksiu, jam netrugdysiu, tegul jis mišką pirmiau
padega. Ir to aš jam nesukliudysiu padaryt, nes sidabrine naktimi tekvepia po to karto kai mes paklydom
sidabrinėj pievoj, nors ir pilnoj pavydo.
Prisėdom prie lakuoto stalo, jis buvo ilgio tarsi
traukinys ir visas nuo mėnulio balo kaip tavo veidas,
kai baigėsi naktis. Tuomet pakvipo hiacintu, aš
užsimerkiau ir Tau tyliai pasakiau, jog noriu, kad manęs
tu nepaliktum ir nenutrauktum čios šventos tylos.
Tačiau ties tais žodžiais. Būtent ties šiais dainos žodžiais tu nutilai ir viskas ėmė griūt-
nuvyto sidabrinė pieva, sutręšo medžiai, sugriuvo
elektros stulpai, nes nutrūko elektros laidas, nes
TU man pamelavai, kad būsi visad su manim..
Nors tik aš esu su savim...

my god..

2012-05-08 22:44:12
Tos mintys jau porą mėnesių tokios.
Aš apsisprendžiau, bet visi mano, kad
aš juokauju. Dvejojau, tikrai taip.
Apsvarsčiau visus pliusus ir minusus.
Pasirinkau tą kelią ne dėl užmerktų akių
skaičiaus, ar nujuodusių sidabrinių pievų.
Tai mano dvasiniai norai, noras būt su
savimi, pasinerti į poeziją ir ramybę.
Aš puikiai žinau, ko atsisakau, tai
man graudu, kiekvieną dieną sau užuominomis
taip primenu, bet vengiu pati save skaudint.
Bėda ta, kad šiandien Jam taip pavyko.
Aš pratrūkau.. Aš žinau, kad atsisakau savo
ilgus metus sapnuoto sapno, to paprasto
ir jaukaus gyvenimo. Aš to besąlygiškai
troškau, bet visad nutinka kažkaip neplanuotai.
Laukiu dienos, kada jie visi supras, kad tai tikra
ir liausis atkalbinėję bei juokęsi.
Aš vienintėlė žinau šio apsisprendimo esmę,
vienintėlė suprantu, kodėl taip elgiuos
ir vargu ar kas tinkamai galėtų mane perkalbėt.
Bet Jis.. kodėl jis taip giliai į širdį
įsiskverbė su tais žodžiais..
Man besistengiant užmerkt ašaromis pritvinkusias
akis aš suprantu kaip stipriai save bandau apgaut..

i wonder if you ever did

2012-05-07 21:56:24
Rausvos akys ir gilesnė žaluma.
Tos mintys niekaip nesibaigia, tad nežinau ką
rinktis. Aš nenoriu rinktis, noriu nustos mąsčius.
Jaučiu ramumą, senovės troškimą, slogų troškulį..
Dieve, kaip norėčiau pailsėti nuo visko,
nes pavargstu nuo negalios mylėt. Kai supratau,
kad tiek dar metų teks tai kęsti, nesusilaikiau.
Bet aš dažnai pratrūkstu...

Ir platūs rankų mostai, kaip kadais Gulbės..
Kodėl aš nieko nesuprantu?
Nei kieno akys užmerktos man, nei
kas žvelgia į mane sidabrinės pievos fone,
nei kas dedas tame tų akių žydrume.
Ir kodėl gi viskas taip painu?
Kai traukinio bėgiais nubėga paskutinis
žvilgsnis ir palydi paskutiniąsias
miško mintis, prarandu dalelę laimės.
Palydžiu žvilgsniu paskutines
mintis apie visus tuos paslaptingus jausmus,
viltis, magiškus išgygenimus, nepagrįstą
baimę, ant pavasario gaiva dvelkiančio
žibuoklių kilimo išlietas pykčio ir
apmaudo ašaras, euforijos lydimas
akimirkas prie laužo, keistas mintis,
kurios saulei kaskart patekant vėl
dingsta... Ir kas tuomet belieka?
Painiava ir kažkokia menkutė tuštuma..
O visa tai noris pamest kažkur pakelėj.. ir nubėgt.. basom kojom...

i am so glad I'm not in love

2012-05-03 21:20:51
Nežinau net kas verčia mane šypsotis.
Gal ta pirmoji meilė, kurią matau vis dažniau.
Gal ilgesys, ar negalia jaustis laiminga.
Aš kartias net pati žaviuos savo kūryba,
savo mintimis, elgesiu. Bet kaip retai taip
būna. Džiaugiuos, kad taip dažnai nebekrentu
į tą bedugnę, kai dangus maišos su žeme,
visas betonas virsta sidabrine pieva, o
hiacinto kvapas apgaubia širdį neblėstančiu
švelnumu. Džiaugiuos, kad kaskart prieš
miegą nejaučiu skrandyje drugelių, prisiminus
gulbę, kad nejaučiu širdies virpuliuko, kai
akys žvelgia tik į tas akis, o širdis kartoja
tik tą vieną vardą. Aš džiaugiuos, kai nieko
nelaukiu, kai niekas man nedraudžia liūdėt,
kai liepos žydi tik man vienai, kai galiu
viena bėgti kažkur ir niekas nebėga iš paskos;
kai vieniši vakarai namuose yra tik mano
vienos vakarai. Man džiugu, kad mano širdis jaučia
ilgesį tik praeičiai. Tik tam, kas pasibaigė.
Džiugu, kad turiu negalią būti su kažkuo.
Džiaugiuos, nes aš tikiu ir žinau, kad myliu.
Bet myliu vienišumą, savo mintis, poeziją,
muziką, gamtą, tylą, ramumą.
Aš taip pamilau vienatvę, kad visą tą laiką
turėjau negalią būt laiminga su kažkuo, nes ji
slėpės giliai širdyje, tyliai prašės nebūt
pamiršta, ir pati to nesuprasdama aš nors
ir maniau, kad lieku įskaudinta, aš likau laiminga..

Come to me and rest

2012-05-02 21:54:28
Nežinau ar dar sau meluoju ar nebe.
Tiesdama kaskart kairę ranką žinau, kodėl taip
darau. Juk kairė arčiau širdies..
Ir dar kartais prisimenu, kokia anksčiau buvau laiminga,
kaip dažnai rašydavau. O dabar apie eilėraščius
pagalvoju tik ryte smilkstant cigaretei rankose ant
bekešo kalno bestovint ir besiklausant per Vilnių
aidinčių traukinio bėgių garsų.
Jaučiuos kvailai, kasdien stengiuos šypsotis, bet tikrai
laiminga pasijaučiu gal dešimt sekundžių, ir staigiai viskam pasibaigus vėl įsiviešpatauja liūdesys.
Nežinau, ar jo akys užmerktos man, bet labai tikiuos, kad
mano blakstienos ir širdis nurims ir į žiūrėjusios užmerktos akys nebejaus svilinančio karščio..

I am going blind

2012-01-20 23:17:12
Noriu konors pasiilgti.
Pasiilgus tą žmogų šiltai apkabinti,
apkabinus nusišypsot ir pabučiuot.
Tą akimirką sustotų laikas. Net ir
vasarą imtų snigti, o žiemą išsiskleistų
obelų pumpurai. Orą užvaldytų paukščių čiulbėjimas
arba snaigių, krentančių ant sušąlusių medžių lapų, kritimas. Lėti ir tylūs prisilietimai suptų
visą, kas aplink. Rankas sukaustęs šaltis šildytų širdį.
Skrandy jau senokai nurimė drugeliai vėl imtų
blaškytis ir šis jausmas niekad neapleistų...
O jeigu tik tai būtų įmanoma, tai tai akimirkai sustojus
žemė imtų sopulingą jausmą keisti į nepatirtus
švelnius jausmus, o Saulė, žvaigždės ir planetos pradėtų
suktis į priešingas puses. Dangus nušvistų,
o krintančios snaigės žibėtų danguje. Nukritusios
ant tamsių, iš džiaugsmo ašarotų blakstienų skleistų
tik šilumą. Tiek kartų įskaudinta ir dar daugiau kartų
įskaudinus pati jaučiu tokį stiprų ilgesį ir tokią
stiprią negalią būti laiminga...

Come to me and rest

2012-01-20 23:08:23
Tai tarsi gyvenimo šokis:
žmonės, susikabinę rankomis eina vienas
link kito, žiūri vienas kitam į akis
ir nesuklumpa. Jie niekad nesuklups,
nes vargu ar tai įmanoma esant tokiam duetui..

R.

2012-01-20 22:56:29
Ji tiksi tarsi priminimas,
kad nepamirštum žydėt,
kad nepamirštum uždegti liepsnos akyse.
Saldžiu balsu skverbias gylyn,
Bando paveikti Tave iš širdies.
Mano pakeisianti kažką,
Apie ką galvot net negali.
Aš tikiu, kad tas laikas vėl sugrįš,
bet kažkas dar laiko.

Padek mano akis, prašau Tavęs,
nes jos pačios vėl neįsižiebs.
Vesk mane už rankos ir rodyk man kas gera,
o kas- bloga. Aš pasikliauju tais žmonėmis kurie
skaudina mane kaskart vis iš naujo.
O juk kartojau sau: nepasitikėk, būk šalta.
Ir juk maniau, kad man tai pavyko.

Bet klystu taip dažnai.
Dažniau nei bet kas kitas.
Esu patikli, ir tai mano bėda.
Tad prašau Tavęs- pakeisk mane

keep your promises

2012-01-20 22:50:00
Apkabinu Tave žvilgsniu

Tavo akys žiba nakty

Nepamiršk pavasario kvapo

Pagauk snaigę blakstienomis

Sugrįžai dar žįdint obelims

Prigulk sidabrinėj pievoj

Barokas

2011-11-16 22:50:48
Mano širdis jaučia ilgesį
Jaunystės greit prabėgusioms dienoms,
Jau prarastiems tyriems jausmams,
Vaikystėj išmoktoms maldoms.

Taip pat ir džiaugsmui begaliniam,
Kuris išblėso laikui bėgant.
Ir akimirkai eilinei,
Kuri gražiausia laikui miegant.

Auksinius vartus atvėrė miestas,
Savo turtais mintis užgožęs,
Žibėjo sidabru net pievos,
Tačiau išblėso visas grožis.

Trapumas nudengė apgaulių širmą,
Nuo seno dengusią akis
Ir krito turtai tarsi vaikas
Nuo skausmo, trenkusio širdin.

Likimas jau seniausiai skyrė
Gyvenimo turtus ir šlovę tam,
Kuris suprato, kad pasauly
Mirtis priklauso kiekvienam.

Put on the red light

2011-11-12 21:03:34
Svaiginantis smilkalų kvapas ir pažįstami balsai
tarsi prabudina iš tylios akimirkos.
O širdis tyli, nes prisimena gulbę, kuri
vieną kart tiktai sugrįžo, ir rodos niekad
daugiau nebesugrįš. O man nerūpi, nerūpi.
Nes man taip gera, kai suprantu kas yra lengva, o
kas sunku. Ir gera vis dažniau, nes
vis rečiau apie visa tai imu galvoti.
Visad prieblandoje rašau paskutinius
laiškus, kuriuose yra tikriausiai viskas,
dėl ko labiausiai dvejoju.
Ir pailsus rankai priglaudžiu sustingusias
nuo šalčio pėdas prie šalto parketo.

Don't you want somebody to love

2011-11-12 19:17:25
Keistas jausmas būt kažką įsimylėjus.
Tartum jausmas keistų visą žmogų.
Matai save kasdien vis su šypseną,
jauties labiau suaugęs, savim pasitikintis,
nors ir kažkam priklausantis.
Bet jaučiuos ir pasimetus.
Nakties susirašinėjimas rodės lyg ir susitarimas.
Nors tai buvo tik lažybų pralaimėjimas..

There are things I cannot forget

2011-10-24 21:47:38
Jeigu nuleisčiau rankas- nepykit ant manęs.
Tikėkit, kad likimas man taip skyrė.
Yra dalykų, kurių niekam negalėčiau pasakyt,
bet apie juos mėgstu pagalvot.
Kaip antai vienas žmogus, kuris
tiesiog naudojas mano patiklumu.
Iš lėto gniaužiu rankas, kurios
vakarais rodos nuilsusios, ir mąstau
daug apie savo elgesį, savo žodžius.
Jeigu bent kartą būčiau paklausius savęs.
Kaip pririštas akmuo jaučiuos.
kuris net negalėdamas judėt tikisi
kažko ir varžo save.
Kaip tai nesamoninga.
Aš nemoku pasakyti NE.
Ir kodėl? Aš surinksiu tuos klausimus.
Surinksiu klausimus, kurių žmonės
labiausiai norėtų manęs paklausti.
Surinksiu ir atsakysiu.
Plačiai ir argumentuotai.
O atsakius- nusiųsiu jiems visa tai.
Tikiuos pasiryšiu tokiems dalykams.
Tikėk savim, prašau..

ir patikrinsim kur jam sparnai dygsta

2011-10-21 05:10:40
4pabudau, taip gan sunkiai, bet pasiryžau.
Aš žinau, kad tai vyksta dėl manęs.
Todėl turiu pasistengti,
negaliu apvilti tokių žmonių kaip ji.

Cause I know where I come from

2011-10-14 22:56:28
Tipenu tyliai tyliai vėsiu parketu.
Garsas, tartum snaigės kristų ant
sudžiuvusių rudens lapų.
Manau, kad savo mirksnius galėčiau išgirst sulaikius kvėpavimą.
Iškvepti pakyla garai.
Apduja akis, sutrinka mano žvilgnsis.
Ir pusiausvyra.
Vilčiai prigesus jis tarsi vėl sugrįžta.
O sugrįžęs labai nedrąsiai užkalbina.
Tarum manęs bijotų.
Tarsi visai nebe tas žmogus būtų.
Kažkoks kuklus, ramus, užsisklendęs..
Ir paslaptingas.
O aš stoviu priešais jį, bandau žvelgti tiesiai
į akis ir kažką įžvelgti.
Negi mano akys užmerktos jam...?
Keliu sau klausimus, bet negaliu į juos atsakyti.
Kažkas mane laiko nežinioje, ir neleidžia pajudėt.
O vilties turiu, bet stengiuos ja paslėpt.
Kad nei viena jos dalelytė nepasirodytų.
Gal tik į laišką įrašyčiau tą mažą viltį.
Visi laiškai visdar slepiami toje
mažoje dėžutėje, ir kaupias jų vis
daugiau. Kas nutiktų jei numirčiau?
Praranda vertę jie- visi tie laiškai.
Ir ašaras keičia juokas.
Negi aš tai galėjau jausti?
Bet vis sunku žiūrėt, ir
vis sunku klausyt. Negi tai
aš tave kadais palikau ant to
seno dulkėto kelio?
Kodėl tada aš grįžau šitokį kelią atgal?
ar tai tu mane pasivijai...?

nevažiuoju i palanga

2011-06-01 21:31:07
nevažiuoju i palanga, nes nevažiuoju i palanga, nes nevažiuoju i palanga, nes nevažiuoju i palanga, nes nevažiuoju i palanga, nes nevažiuoju i palanga, nes nevažiuoju i palanga, nes nevažiuoju i palanga, nes nevažiuoju i palanga, nes nevažiuoju i palanga, nes nevažiuoju i palanga, nes nevažiuoju i palanga, nes nevažiuoju i palanga, nes nevažiuoju i palanga, nes nevažiuoju i palanga, nes nevažiuoju i palanga, nes nevažiuoju i palanga, nes nevažiuoju i palanga, nes nevažiuoju i palanga, nes nevažiuoju i palanga, nes nevažiuoju i palanga, nes nevažiuoju i palanga, nes nevažiuoju i palanga, nes nevažiuoju i palanga, nes nevažiuoju i palanga, nes nevažiuoju i palanga, nes nevažiuoju i palanga, nes nevažiuoju i palanga, nes nevažiuoju i palanga, nes nevažiuoju i palanga, nes nevažiuoju i palanga, nes nevažiuoju i palanga, nes nevažiuoju i palanga, nes nevažiuoju i palanga, nes nevažiuoju i palanga, nes nevažiuoju i palanga, nes nevažiuoju i palanga, nes nevažiuoju i palanga, nes nevažiuoju i palanga, nes nevažiuoju i palanga, nes nevažiuoju i palanga, nes nevažiuoju i palanga, nes nevažiuoju i palanga, nes nevažiuoju i palanga, nes nevažiuoju i palanga, nes nevažiuoju i palanga, nes nevažiuoju i palanga, nes nevažiuoju i palanga, nes nevažiuoju i palanga, nes nevažiuoju i palanga, nes nevažiuoju i palanga, nes nevaziuoju tai va

all that she wants

2011-06-01 20:56:08
Ta diena Palangoje biški liedo suvokti šį bei tą.
Labai nebenoriu nieko.
Nebent kasdien važiuot su jais į Palangą.
Paskutinė diena su jais, ir noriu
dabar taip kasdien, nes regis nebegaliu..

xxx

2011-05-22 17:09:05
Balti pūkai
Lėtai leidžias žemyn
Ir žydros akys
Pažvelgia aukštyn-
Kregždė pamiršo
Pavasario kvapą.

Žodžiai kaip paukščiai
Pakyla aukštyn
Ir tyliai skrajoja
Niekeno neišgirsti-
Bekvapiai, begarsiai,
Beskoniai.

Beprotis klajūnas
Prisėdo šalia,
Sugniaužė kregždutę
Savo delne-
Pavasario kvapas
Negrįš niekada..

dream

2011-04-20 19:09:31
Norėčiau pasijust laiminga.
Tokia laiminga, kokia rudenį buvau.
Norėčiau lėtai vaikščioti su mylymu
žmogumi Antakalnio kiemais, o
vėliau eidama jais viena- viską
atsiminti. Užtrenkus laiptinės duris norėčiau
šokinėti iš laimės, kaip po pirmojo
karto, kai mes susitikom.
Ir kaskart nebijočiau nueiti toli nuo
namų, nes žinočiau, kad jis vėl, kaip visad,
palydės mane iki durų ir stipriai apkabains..

38,7

2011-04-19 16:03:57
Kiek tai suteikė skausmo, maniau.
Bet tai ne skausmas, o nusivylimas ir savęs
kaltinimas, toks tylus ir neakivaizdus.
Nejaučiu nei žemės įšalo, nei pučiančio vėjo.
Tik save. Savo pačios karštį.
Tylą užvaldę garsai pinasi tarpusavy.
nejučia pamirštu mirksėt ir užmerkiu karščio
persmelktas akis. Ranką apgaubia vėjas ir jaučiu
stojantį laiką. Matau kaip dingsta šešėlis
ir vėl atsiranda, vos man atmerkus akis..

a sigh

2011-04-16 08:05:10
Vakar nesupratau kogero nieko.
Ir dabar sunku galvot apie tai, bet
rytas galbūt viską atpirko.
'gal tu nori šiąnakt nakvot ne namie?'.
Tikrai taip. 7:30 likau viena namie,
pasidariau kavos su puse puodo karamelės
(per atostogas planuoju sustorėt) ir
sėdau balkonan su cigarete, įsijungus
Crowded House. Lėtas ir kažkoks toks net geras
rytas, lyg po vakar man būtų draudžiama
mąstyt. Ir sunku dar kažką pasakyt, nes
jaučiu pyktį, nors pykti nemoku, ir apmaudą,
nors tai gan kvaila.. Teks pakeisti požiūrį
į situaciją, kogero..

maybe it is

2011-04-11 17:37:18
Mažiausia smulkmena, bet gera taip,
kad net keista. Nors tuo pat metu
jaučiu ir baimę, ir pasimetimą,
ir laimę, ir pykti.. O tai jau tikrai
trikdo. Nežinau kodėl, bet noris nusisukt
bent trumpam, pabėgt bent trumpam.
Ir nežinau ar man patinka tas, kas
buvo, ar tai, kas yra. Visada esu
pasimetus, bet stengiuos neparodyti to.
ir kodėl šitaip sunku? nors
gal kiek ir juokinga.

?

2011-04-06 16:06:26
Galiu pasakyti viską,
atsakyti į visus klausimus,
pasakyt ko noriu, BET
kad klausimų net nekyla..

and how you feel

2011-04-06 15:52:30
Pavydžiu svetimo gyvenimo.
Ir net galėdama kažką parodyti-
nerodau nieko.
Rašydama pakeliu akis, pažiūriu į savo
veido atspindy nuotraukos rėmely, ir
stengiuos žvelgti giliu žvilgsniu.
Nepavyksta. Po 5 minučių pakartojų tą
patį. Ir velniop, bukas žvilgsnis ir
nesikeičia. Arba bukas arba piktas.
O pykčio net nemoku jaust.
Nežinau kaip pati jaučiuos.
Viskas grįžta į senas vėžes.
Nu bet VISKAS- jausmas, kvapas, vaizdas,
garsas, žmonės, simpatija, pasimetimas,
laisvė, drąsa, baimė ir vėl viskas
iš naujo. Ir nežinau ar esu pasimetus,
ar man liūdna, ar gal pikta, bet ši
situacija temdo visas kitas mintis.
Pabundu su viena mintim, su ja ir
užmiegu. Pamenu šiek tiek mažiau nei
prieš metus akis užmerkus tik vieną veidą
matydavau. Dabar panašiai, nors taip
ilgai ieškota tamsa kartais užtemdo
ir jo veida (jas šiek tiek ramina).
Dabar tikiuos kad nesikartos tos eilutės,
kad jo akys užmerktos man. Bet matyt
taip ir yra. Nežinau, noris pakalbėt,
o poto kilus daugybei klausimų
užsidengti delnais veidą, sutrikti,
ir delnais dengiant tik burną, juokiantis
išrėkti, kad nebegaliu daugiau šitaip.
,,Ko gero turėjau paklaust ar jis varo namo...,,
Taip, visad nesusiprantu, o vėliau tik
viskas gaunas nekaip. Bet negaliu verst jo,
kaip ir negaliu duoti laiko..
Kvaila tikėtis kažko, net juokinga.
Ir tikiesi, kad kiekviena žinutė...
Taip, tai TIKRAI juokinga,..

and so on

2011-04-04 18:31:14
Ir kai rodos, kad viskas gerai,
supranti, kad taip nėra.
Ir tuomet matai, kad jeigu negali
pakeisti situacijos, telieka pakeisti požiūrį
į situaciją. Visuomet nustoju kreipus dėmesį
aš. Ir tikiuos kad tai neįvyks, nors
stengiuos tai daryt iš lėto..

what i did

2011-03-21 14:02:39
Tas jausmas dar grįžta.
Ir spurda širdis kaskart
apie tai vien pagalvojus.
Ir jau trečia diena taip.
Tik kad tas jausmas vis tolsta..

oh lisztomania

2011-03-03 16:24:35
Nebegalėjau matyt, tačiau
kai įsklausai į svetimą kvėpavimą,
supranti, kas yra tikra.
Tuomet nors ir skausmingai, bet
plačiai atmerki akis.

remember how it used to be (jeigu skaitysi)

2011-03-02 16:13:06

Kas dien vis garsiai juokiuosi,
ir pasisveikindama su kitais nusišupsau.
Tarsi viskas būtų gerai.
Bet visos mintys kaip viena-
vienas veidas, vienas vardas.
Nuo ryto, iki svajonių prieš miegą,
kurios, regis, tik ir liks svajonėmis.
ir mintys, visi keliai.
Negaliu iš mokyklos eiti kiemais,
nes primena per daug.
Tie visi Antakalnio kiemai,
Saulės slėnis, kelias palei Nerį..
O Č visdar tebėra gražiausia raidė,
na o Čūbaka.. tai tu.
Galiu pabūt dūra, ir daryti tai,
ko tikriausiai sau niekada neatleisiu.
Dabar tiesiog nebegaliu, nes myliu.
Nemėgstu šito žodžio, nes man jis
visad skambėjo taip kvailai, visi
visad juo tiesiog švaistėsi, o aš
jį vieną vienintėlį kartą pasakiau rimtai.
Ir būtent tau.

I would have gave you all

2011-02-28 20:31:19
užmerki akį
po to ir kitą
o vaizdas keičias
juokauju sau viena
man viskas taip šmaikštu
pirmadienį šitaip ir užbaigiu

I believe in a thing called love

2011-02-25 21:15:16

aš

2011-02-25 20:41:13
nežinau kodėl, bet neramu
klūpint virtuvėj ant grindų
virpant širdžiai atsidūtu-
pasikeičia manas likimas

beveik gera ir beveik ramu

2011-02-25 20:21:02
spiegimas pastovus
riksmas, po namus
asaros
kodėl ji verkia
parodžiau jai, kur ji paliko daiktus
o ji rėkia ant manęs
ir prašo, kad jis padėtų jai
ir rėkia
vis rėkia

bijau jos
kartais labiau net
nei mamos
ir graudu daros, kai nera
kam pasakyt, kad taip
jau nebegerai

po viso triukšmo, jis
supranta, kad tai ji
perdaug iš gyvenimo nori
ir kai randu jos pamestus
daiktus, ji tesugeba
pašaipiai padėkoti
ir tiek to

tyluma šiokia tokia
ramuma
ir gera šitaip labai
geriau nei galėtų būt
šeip kuriuo metu
kai mama būna namie
o dabar ramu
širdžiai jau beveik gera
ir beveik ramu

Bedievė, bedvasė

2011-02-25 19:39:09
Rodos priklausei kažkam,
O dabar tos nelaisvės gal net trūksta.
Noris, kad kažkas laikytų už rankos,
kai krenti.
O juk niekas dabar nelaiko:

Bedvasė, bedievė,
Dar kalba su savimi.
-kokia tu esi?.
nežinau, negaliu atsakyti į tokius klausimus.
Susegti plaukai, ir pilki paakiai-
Ne, tai ne aš.
Kadaise buvau kitokia.
Galėjau pasakyti, kad džiaugiuosi
būdama tokia. O dabar blaškausi
tarp to, kas buvau, ir to,
kuo noriu tapti.
Ir sunku klaidžioti tarp dviejų dalykų.
Ir nekartą yra tekę pasiklysti.
Tačiau beveik visus kartus
pasirinkau teisingai.
Dabar nors ir prisimenu visą praeitį
nesidžiaugiu, nes norėčiau pamiršti
visa tai, ką visi kiti jau seniausiai pamiršo.
Taip lengva būtų kaskart pažvelgt į akis.
Dabar tesugebu prasilenkdama nuleisti galvą.
-maniau, tu mane ignoruoji.
Ne, tu klysti.
Nemoku ignoruoti žmonių.
Sukryžiuoju rankas, nes bijau
sekančių klausimų. Dažniausiai
bijau, kad būsiu paklausta, kaip
ten viskas buvo ištiesų.
Visko niekas dar nežino.
Ir nebemoku reikšt minčių.
-man tu buvai viskas.
O tu man irgi, brangus, buvai
tuo metu viskas. Viskas, kas gaubė
mano gyvenimą ir mane. Tos dienos
buvo geresnės už bet ką, ką tik
galėjo pasiūlyti man gyvenimas.
Įsivėliau į tai, ir susitepiau purvu.
Priemiau tą pasiūlymą užmerkus akis,
nematydama net vidaus tavo.
Nesugebėjau įžvelgti to, ką slėpė
tavo netūpestinga išvaizda.
O turėjau.. Turėjau žvelgti giliau,
kad nebūčiau visko pradėjus.
-tai kodėl tu taip darai, jei myli?
Nežinau ar galiu mylėt dar kart.
Vieną kart mylėjau, ir kogero, dar dabar myliu.
Bet ne tave, deja. Negaliu meluot, nes
dabar melas man tiesiog nesuteikia ramybės.
Ir tai kas buvo miela, ir tai ko nebėra.
Sunku. Ir dar klausi, kodėl viskas taip
pasibaigė. Nustojau tikėjus.
Tikėjus visais, viskuo.
Ir tavimi.
Tapau tokia.. kitokia-
Bedievė, bedvasė..

Mano Lietuva bedale, ar bijai?

2011-02-24 18:41:37
Iš lėto klavišus spaudžiu
vis stipriau. Su kiekvienu atodusiu,
kiekvieniu mirktelėjimu.
Kiekviena mintis vis lėtesnė,
tačiau vis sunkesnė.
Nežinau ko tikėtis dabar.
Ir nežinau kas yra blogiau:
ar būti ignoruojamai, ar
būt apspjauta arbata...

It used to be me

2011-02-23 18:22:10
Viskas kaip ir gerai būtų, bet tik vienas dalykas nėra.
Ir nežino jis net.
Arba žino, ir specialiai taip daro.
Nežinau. Sunku kažką numanyt
šią akimirką. Ir nežinau vis..

We gonna live forevah

2011-02-23 17:58:02
Ir taip keista, ir taip sunku.
Ant tiek šalta, kad net sunku mąstyt.
Nors ir įsivaizdavau viską šitaip
gražiai supratau, kad nieko nero
pastovaus ar įmanomo. "jeigu jis
negali būt rimtai" ...
Ir ką man daryt? sėdėt paplūdus ašaromis
ar laukt kažko naujo?

http://www.youtube.com/watch?v=rF0LZWWxSH0

2011-02-18 19:38:30

nuostabaus kažkas..

adadsasd

2011-02-18 18:26:59
krč
1)norėčiau būt gražiDDD
2)norėčiau turėt dideles žydras akis
3)norėčiau būt plona ir mažai svert
4)norėčiau neturėti išsigimusiai lanksčių pirštų, nes tai jau akwardam
5)norėčiau patikti kamnors
6)norėčiau žinoti, kam patinku
7)norėčiau susitikti su tuo žmogum, kuriam patinku
norėčiau ilgai vaikščiot lauke
9)norėčiayu prisivalgyt ir išvemt viską
viskas.

Lost like i've never been before

2011-02-16 17:19:55

Kai nieks neskaito, galbūt lengviau rašyti.
Nors negelbsti tai neikiek.
Mąsčiau ko daugmaž noriu iš gyvenimo.
Ir tiksliai dar nenusprendžiau.
Tačiau žinau, kad žiemomis norėčiau
gyventi su Barbora ir Joana savo bute.
Vasaromis gyventumėme mano sode.
Įsivaizduoju, kaip viskas atrodytų.
Būtų kaip filme, kai kieme skraidžioje
daugybė jonvabalių, šviečia laukinės
lempos, žmonės basi lakso palengva.
Nesugebu to apibūdinti, tačiau įsivaizduoju
tai šitaip tobulai. Keliatumėm į
Lenkiją ir festivalius visus.
Tik nematau mūsų su antorimis pusėmis..
Kažkodėl. Galbūt bijau įsivaizduot.
Nes kažkaip nebebūtų daugumos dalykų.
Tiesiog pasikeistų viskas.
O gal ir gerai būtų.
Tiesiog su laiku pamatysim viską..
Kažkaip tikiu, kad viskam savas laikas..

And I don't regret

2011-02-12 19:56:58
Ir įvyko, ir dar nekart įvyks,
tačiau nesugebu gailėtis to, kas įvyko.
Ir gėda dėl viso to, kas vyko vakar.
Nežinau su kokia mintimi man toliau gyventi.
Ar tikėtis, kad visa tai yra ta siekemybė,
ar suprasti, kad viskas yra laikina, ir kad
neverta gyventi šita pasaka.
Gan sunku, nes galiu daryt begalę klaidų
ir manyt, kad tai tik žaidimas,
tačiau galiu bandyt kažką..
juokinga, išties šmaikštu..

not from alaska

2011-02-06 18:47:29
Tai buvo gimtadienio šventimas,
su visdar neaiškiu skaičiumi žmonių.
Ant kelių žmonių supykau, net labai.
Bet ne tai man galoje dabar.
Kažkodėl negaliu nustot galvojus
apie naktį. TAi buvo... nežinau.
Kai apie tai pagalvojau, ir tai įvyko.
Arba tobula, arba katastrofiška.
Tiesiog tai jau antrą kartą ir
stengtis reikia neparodyti, kad
to gailiuosi, nes man gėda, kad nesigailiu...

4 metais atgal

2011-01-24 19:45:13
"Jeigu krenti, sapnuoji, jauti-
Tu nepamiršk, kas tu esi.
Skrendant su vėju visko norėjau,
Tavęs apkabint nesugebėjau.
Krentat ant lapų prisimink kas atėjo.
Geriau nebijok to, kas praėjo.
Praėjo laikas, praėjo ir skausmas,
Ašaros, klyksmas, svajonės ir gausmas.

Skristi su vėju, žiūrėt kas atėjo,
Apkabint, pabučiuot, nepamiršt nepasiduot.
Jeigu nekęsti darosi lengva,
Daugiau nebendraut, nemylėt bus lengviau.."

Gėlės tarp rugių

2011-01-20 15:57:13
Pražydo gėlės tarp rugių,
Sužibo tarsi sidabru,
O akys raibsta- aš svaigstu,
Pražydo gėlės taro rugių.
Aš gėrį saujomis semiu,
Akyse mirga- kiek spalvų
Pražydo gėlės tarp rugių,
Sužibo tarsi sidabru..

more lust

2011-01-18 18:34:19
Smagu tik tai, kad dauguma iki šiolei nežino
visos tiesos, ir stebisi sužinoję, kad yra dar tiesos.
Sunku kasdien atėjus į mokyklą pamatyti
bent 3 žmones, su kuriais mane sieja tokia
įdomi, įvairiapusiška praeitis.
Gal todėl sunku į juos žiūrėt, ar su jais kalbėt,
nes esu tik praeitis.
Niekados nebūsiu neikam ateitis.
Galiu būt nebent dabartis arba
praeitis..
Ir gaila pasidaro, kai žinai, kad nėra pastovumo..

fill the sky

2011-01-17 22:58:33
Keista, kad viskas taip sugrįžta atmintin.
Ir noris, kad kiti tai pamatytų, nors
niekam dar nedrįsau apie visa taip papasakot.

I let you go

2011-01-16 19:56:56
Vieną akimirką stipriai laikau suspaudus Tavo ranką.
Kitą- Tave paleidžiu.
Arba per silpnai laikiau, arba nebenoriu turėt Tavęs šalia.
Aš juk Tave paleidžiu.
Tiesiog Tave paleidžiu..

between you and me

2011-01-14 22:17:01

Niekas nieko pakeist nebegali.
Net ir geriausi draugai nesužinos
dabar tiesos.
Paliksiu muziką, dribsių į lovą
su rūbais ir nuovargio ašaromis
akyse, su viltim, pabusti visiškai
kitoje aplinkoje..

get gone

2011-01-14 20:34:29
Ėjau viena tomis purvinomis
Vilniaus gatvėmis, ir pykau.
Atrodė, kad aš privalau pykti ant visko.
Pykstu ant Jo, nes jis taip elgias su
visomis, dėl to ir apsigavau.
Nemėgstu kai taip būna, nes žūsta visos viltys.
Pykstu ant jos, nes ji pasako vis tokius
dalykus, kurie žeidžia, ir dar su tokia pašaipa.
Pykstu ant kito, taipogi. Dėl senų nuoskaudų.
Nes kas vyko tuo metu buvo taip širdžiai
švelnaus, tačiau jau kitą dieną pasibaigė viskas.
O dabar nebėra tarp mūsų nieko.
Nebėra nieko, su niekuo, ir niekad regis nebus..

faktas, kad šita dūra esu aš

2011-01-10 19:43:33
tokia dūra aš

kad pzda
mėgstu dėžes
ir kečūpą
įsivaizduoju pasaulį tokį gražų
tačiau jis man šmėsteli mėšlo gabalą į snukį
kreivą snukį
namie turiu stebuklingą veidrodį
prie kurio sau atrodau kartais graži
bet mokykloje bijau žiurėt į veidrodį
niekada gyvenime negavau nuo čiūvo gėlių
todėl man tai būtų pats tobuliausias, nors kitiem ir banaliausias, dalykas
mėgstu ilgus pasivaikščiojimus vėliais žiemos vakarais, nors bijau tamsos
mėgtu kartais pabūt viena ir paklaustyt muzikos
bet tada imu psichuot, nes esu psiche krč
pagal idėją tai visiems sakau, kad visgi mėgstu juodą šokoladą, tačiau niekad jo nevalgau
esu priklausoma nuo V - tai gali būti "neišvengiamas draugas su laipsniais" arba 6 klasė, kašio aikštelė
norėčiau tobulo gimtadienio, bet jie visad būna lėvi, nes eprdaug viską planuoju
mėgstu svajot, begalo
kokia aš dūra
nebūčiau Laura

ar bus kitaip, jei dingsiu iš čia?

2011-01-10 17:47:59
Ir kaip keistai viskas kasdien.
Sėdžiu chaoso vidury.
Atmerkt akių neįstengsiu-
nenoriu visų jų matyti.
Norėčiau pabust dabar kitur.
Galbūt prie tvenkinio, tarp
daugybės lapų, saulės spinduliams
dar tik besiveržiant pro
medžių šakas. Kaip pamilau vienatvę,
taip ir nesugebu jos paleist.
Tarsi šešėlis ji, kuris lydi mane
kasdien. Tačiau gera man su ja.
Negaliu paaiškinti kodėl.
Ir rytas nors ir beprasmis,
bet taip suklaidinęs mane.
Norėjos ir tuomet akis užmerkt.
Tačiau negaliu..
Sugrįžtu vėl į tą chaosą.
Nerimsta jie. Atmerkus akis
pakeliu galvą ir apsidairau-
aplink mane vien idiotai..

I like to look back

2011-01-06 19:14:06
Keista..
Kasdien vis galvojų apie Ž.
Kiekviena mintis vis su juo.
Tada tiesiog viskas taip vyko,
o kad taip susiklostys- negalvojau.
Kiekvieną dieną galvoje ūžė vėjelis,
nesiklausydavau ką aplinkiniai sakė,
nes širdis vienu ritmu tik mušė.
Gal taip geriau? Galbūt..
Jeigu jam gerai- man gerai.
Dėl gulbės irgi džiaugiuos..
Gal ir sunku, bet taip visad..

And even when your hope is gone

2010-12-23 18:38:26
Vis bandau ir bandau pamatyti save vis kitokią.
Bandau rast save, bet niekaip nepavyksta.
Guliu ant grindų, žiūriu į suskilinėjusias
lubas ir jau žinau atsakymą į tuos smalsius
klausimus. Negi tai gali būti taip lengva?
Ypač po vakar. Kai stengiaus iš paskutiniųjų.
Šeip nieko galbūt ir nekeisčiau.
Viską išsiaiškinau ir vėl grįžtu į pačią pradžią.
Jeigu vėl žengsiu antrą žingsnį- prasidės
chaosas ir juodos medžių viršūnės vėl dengs
kasdienį pilkšvą dangų. Ir nenoriu kad taip vyktų vėl.
Vakar viskas vyko taip juokais, o šiandien
supratau, KAS tai buvo.
Nenoriu čia rašyti, kas tai buvo, ir niekam
nepasakosiu galbūt, nes man pačiai nepatogu,
kad viskas vyksta kiek per greit..
Anksčiau vis keisdavos vardai, o dabar- kartojas
ir vis kartojas...

I know this will be temporary

2010-12-22 20:12:32
Ir užduoda tokius klausimus
į kuriuos atsakymų aš neturiu.
Nusviedžiau maistą ant sniego
ir pasiemiau vėl.
Netrugdo man ir tai.
Tik dabar kažkas gal ir slegia,
bet iš dalies juokina.
Tos šešios raidės.
o šeip tai gulbė.
Ir gal ir gerai tas atvirumas,
gal ir ne.
Nemėgstu klausinėt aš tokių klausimų,
jeigu viskas taip.
Bet pakliausiau, nes reikėjo.
ne.........

One more for the last time

2010-12-22 19:16:13
Nežinau kaip apibūdinti, bet keista viskas taip.
Ir per dieną kad viskas taip.
Akimirką keistai jaučiaus.
O poto net trūko to.
Poto vėl keistai, keliaujant namo.
Ir grįžus padariau vėl tai,
kam drasos man daug reikia.
bet išdrįsau. Ir viskas viskas, kas
buvo..
O dabar drįsau atisprašyt už viską.
Ypač už vasarą...
Kai viskas pasibaigė.
Praėjo 4 mėnesiai ir pagaliau prisiverčiau
atsiprašyt..

Nothing left but faith

2010-12-19 16:19:54
Delnais apgaubiu žvakės šviesą,
kad sušiltų rankos.
Ir staiga ant mano rankų-
jo ranka.
Visi tarsi supratę kažką nusisuko.
Aš pasimečiau. Akių pakelt
nenorėjau. Galvojau, judinti
rankas ar ne? Visvien negaliu taip.
Staiga patraukiau rankas lyg man
būtų liepsna pirštus deginus.
Jis taipogi. Nusijuokėm ir toliau
laukiam. Visa kita, kas vyko toliau,
man buvo gan šlykštu.
Neatsisveikinus nuėjau nuo stalo.
Taigi, viskas buvo draugiška, bet ne..
O po to naktis, ir nieko gero.
Ir šis rytas- dar blogiau.
Lauksiu rytojaus su kažkokia viltim.
Nežinau net kokia tiksliai..

And I dont want the world to see me, 'cause I dont think that they'll understand

2010-12-18 15:04:57
Ir sunku kažkaip.
Po nakties tokios,
po tokių pokalbių.
Sėdint tamsoje ant šaltų grindų
slepiant ašaras dėl tokių dalykų.
Kai žinai, kad už pusės
metų nebeliks viso to, kas
matyt svarbiausia dabar.
Kai žinai, kad tas tikrasis draugas,
visai toks nėra.
Dieve, kaip skaudu tai buvo.
Tarsi akmuo ant širdies užridentas.
Skaitau viską, kas susiję su tuo, kas
po pusmečio pasibaigs.
Ir taip liūdna, nes taip toli nuėjom.
Nežinau nei ką pasakyt.
pavargau nup visko,
o širdis užspausta akmeniu tarsi..

my oh my..

2010-12-16 21:34:12
Sėdi šviesoje.
Sukaustyta dėmėsio.
Rankų pirštai sunerti.
Spaudžioji krumplius savo.
Tai su viena, tai su kita ranka.
Akina fotoaparatų blykstės.
Nemaniau, kad tokia muzika
taip domint gali.
Ir svajot pradėjau.
Apie niekad nebūtus dar,
ir matyt niekad neįvyksiančius
dalykus. Norėjau, kad muzika nestotų.
Mintys buvo tokios lengvos.
Galėjai girdėti kiekvieną klavišo spustelėjimą,
kiekvieną įkvėpimą.
Matyt galėjai, kaip rankos, kojos dreba.
Palikus visa tai, snaiges kasniais
gaudėm. Vėl pokalbiai ir
pasivaikščiojimai ilgi ir ramūs.
Iškalbingi ir patiklūs.
Ir žingsnis po žingsnio artėjom link namų.
Paskutinės mintys sklandė
galvoje nesuprastos.
Supratau, kad nedaug tylos beliko.
Žengiau greit, kvėpamimas garsėjo.
Ties paskutiniu namu, sulėtinau žingsnį,
nurimau. Žvelgiau tolyn, lyg nežinočiau,
kas ten tolumoj. Pravažiavo vienas vienintėlis
troleibusas, žibintai, apie kuriuos
eilėraštį parašius esu, dar švietė.
Ramuma. Gera šitaip. Širdžiai gera.
Bet neramu. Ar pasiklydau, ar mane
paklaidino. Ir keista vis kasdien šitaip.
Ir visvien, širdžiai gera, bet neramu..

Won‘t you come back home

2010-12-15 20:26:48
Kartais peržiūrėjus visas savo nuotraukas
prisimenu praeitį. Kaip lengva anuomet buvo.
Retkarčiais dar kvapai ar muzika sugrąžina
atgal, tačiau vis mažiau to jausmo.
Tos laisvės, spontaniškumo..
Kai dienų dienas leisdavom ant rudens kalno
ir visi ratu sustoję, apsikabinę iš širdies
traukdavom Lietuvos himną.
Vieni apie kitus nežinojom nieko, tačiau
geresnių draugų negalėjo net būt.
Jeigu galima dar būtų vadint tai draugyste.
Dabar su didžiąja dalimi tų sugerovų net nesisveikinam.
Dalies jų net vardų nepamenu.
Kad ir kokia gili agonija ar degradacija tai buvo,
vistiek norėčiau visa tai sugrąžinti..
Kokie laikai tai buvo..

It‘s better that you don‘t care

2010-12-15 20:26:12
Nors anąkart ir grįžau, nežinau, ar būtų verta
grįžti tikrai. Maniau, kad taip ir pabaigsiu viską.
Bet vėl. 4 ryto prabudus stengiaus nebeužmigt.
Tačiau užmigau. Ir sapnavau tai, ko tikrai
tikėjaus kad nebus. Bet kažkas panašaus įvyko.
Iškart šypsena veide dingo. Išsigandau.
Dabar dar šiurpas kūnu laksto ir nebežinau ką daryt.
Šįkart nieko nedaryt būtų protingiausia.
Veliau bent nesigailėčiau.
O juk visad gailiuosi..

Remember how it used to be

2010-12-14 19:30:09
I kitus galiu žiūrėt su godumu, o į
save- tik su gailesčiu.
Gailesčiu ne geram žmogui, o tam,
kuris pagaliau pasiekė dugną.
Nežinau ar tikėtis dar ko.
Tas šeštadienis...
Ryte gailėjaus, tačiau pradėjus daugiau
apie tai galvoti- nusiraminau.
Kokia tai painiava.
Su visais painiojuos.
Ignoracija, regis, buvo, tačiau ne.
Tai buvo tik abiejų pusių toks nusistatymas.
Ir stengiuos dabar atsiribot nuo visko.
Nežinau net ko noriu labiausiai.

Svajonės matyt ir liks svajonėmis.
Tik vienas svajones keis kitos, o
kiekvieną vakarą jomis seksiu vis naują
istoriją.
Taip kas vakarą ir norėsiu kartoti sau,
kokia kvailė aš esu..

Kaip skamba tyla

2010-12-14 17:05:56

Užmerki akis.
Pianinas vis skamba.
Prašau netark nei žodžio, aš noriu paklausyti tylos.

Ir gerklę užspaudžia.
Akių neatmerki vis.
Atmintin sugrįžta į svajones nuolatos
įtrauktas vėjas, mokyklos stadionas,
ir tie žodžiai, kurių niekad neišmetu iš galvos.
Aš noriu paklausyti tylos.

Užmerki akis.
Pianinas skamba vis.
Prašau netark nei žodžio, aš noriu paklausyti tylos.
Ir šiugždantys popieriaus lapai dar drumsčia ramybę.
Retkarčiais dar kvapai ar muzika sugrąžina atgal,
Tačiau vis mažiau to jausmo.
Tos laisvės, spontaniškumo..
Vis mažiau tų dienų, ant Rudens kalno praleistų.
Beklausant tylos..
Beklausant tylos..

Atmerki akis.
Pianinas skamba dar vis.
Prašau netark nei žodžio, ar noriu paklausyti, kaip skamba tyla.
Ir kojas jau sukaustė šaltis, belaukiant, kol
Nutils balsai aplink.
Aš visalaik svajojau, kad išgirsiu, kaip skamba tyla.


Dabar laukiu to nutrūkimo, kad tarsi iš sapno pabusčiau.
Ir neliks nei prisiminimų, nei jegų, nei noro išgirsti, kaip skamba tyla.
Kaip skamba tyla..

The ring of fire

2010-12-07 18:01:45
Visi namai mišku dvelkia.
Primena visas naktis praleistas
prie laužų su dainomis, ir užbaigiant
juos susikabinus rankomis.
Su paskutiniu šiltu atodusiu pasitraukę
nuo laužų, kuriuose likdavo tik žarijos gest,
atsitraukdavom visi ir stengdamiesi nesušalti
kuo greičiau eidavome miegot.
Prabusdavome nuo įkyrių garsų, ir dar kelias
minutes pasivarte miegmaišiuse, lįsdavom laukan.
Vėl tie patys veidai, tie patys balsai, tik
visi uždari, ne tokie, kaip vakarais.
Visą dieną blūdydavo kažkur, nematydavai jų net.
Tačiau atėjus vakarui visi vėl suartėdavo.
Tarsi sapne visi bendraudavo ir nebelikdavo
tarpusavio paslapčių. Iš leto vis mažėdavo žmonių,
ir kai lauže likdavo smilkti tik mažumėlė žarijų,
vėl visi traukdavo miegot. Kitą rytą jau
tekdavo išvažiuot. Šilti apsikabinimai
atsisveikinant ir paskutiniai pasivaikščiojimai.
Galbūt negrįši čia, kur jau daugybę metų
leidi šilčiausius vakarus.
Sugrįžęs namo supranti, kaip visa tai buvo
tikra, ir kaip tave slegia keturios sienos,
žmonių mažuma, dainų trūkumas..
Visad to trūksta..

And all around the night sang out like cockatoos

2010-12-06 16:51:23
Ir grįžta viskas sena.
Naktiniai tie pokalbiai kaskart
lyg iš naujo pradedant pasitikėt.
Bet nežinau ar ir tai verta.
Tai tarsi vėl iš naujo susitepti
rankas visomis tomis melagystėmis.
Per tą pasitikėjimą pasakau tai, ko
niekas dar nežino, ir tuomet turiu
visiems kitiems tai pasakyt.
Palauk, bent minutę.
Man reikia priprasti prie tavo žvilgsnio,
kol tu vėl neužmerkei akių.
Po to dar daugybę metų jų neatmerksi..

I keep saying I feel, but there is nothing to feel

2010-12-06 16:38:56
Ir vis noris galbūt nusigręžt.
Savų porblemų juk yra.
Bet taip gerai. Gal net geriau,
nei kartot tą patį vardą ir suprast,
kad negaliu dabar nieko pakeisti.
Bijau..
Ir šiandien nuo visų greitai pabėgus
net nespėjau greit visko paaiškinti.
Jeigu viskas taip ir baigsis..
Bent pamačiau viską iš kitos pusės.
Rankos suteptos ir atsiduoda
aliejiniais dažais.
Nebemoku išreiškti minčių ir kantrybės vis mažiau.
Noris viską mest ir išeit.
Noris lauke sėdėt ant apsnigto šaligatvio
ir laukt.
Nežinau ar verta net būtų.
Neužklysta čia niekas be tikslo.
Nežinau... nežinau ką daryt..

This close to me

2010-12-05 18:54:32
Dešimtys skambučių, ir vistiek nei vieno aiškaus sakinio.
Negaliu nusisukti dabar.
Jau per vėlu.
Sunku, bet draugo nelaimėj palikti negaliu.
Išties sunku taip sakyt, nes kiek kartų
mane palikę yra, atminty tik telikę
tūkstančiai tokių atvejų.
Nebenoriu..

But if you do that you'll be missing the world

2010-12-04 20:07:44
Nekenčiu kai taip būna, nes vis negerai taip.
Prieš penkias dienas buvo:
-Dabar tu pirmas sužinosi vieną dalyką..
Nuo to r prasidėjo.
Maniau, kad nebus taip keista.
Tačiau klydau. Tarsi viskas iš naujo.
Šiandien jau šeštas žmogus sužinojo apie gulbę.
Ir reakcija ne visų man patiko.
Bet aš mėgstu svajot..
Kaip ir kadaise tėtis sakė, kad realiai
labai mėgsta svajot.
Bet aš ir gyvenu svajonėmis.
Ir užmiegu su svajonėm, ir sapnuoju svajones,
ir viskas taip ir tęsiasi.
Ir kai besvajodama pažiūriu į veidrodį, ir
pamatau savo veidą, suprantu, kad turiu nustot
taip darius. Bet negaliu.
Negaliu nieko keist.
Man reikia rašyt.
Noriu rašyt, ir žmonės man tik trukdo.
Išties sunku mąstyt.
Man reikia bent trumpam atitrūkti nuo
žmonių. Bent trumpam man reikia suprasti
ką aš darau. Noriu suprasti, ar aš to noriu..
Noriu suprasti, ko aš noriu.
Viskas labai pasikeitė per savaitę maždaug.
Tarsi apsikeitėme vaidmenimis.
Tai gan kvaila, ir gan baisu, nes iš šitos
pusės viskas atrodo kitaip.
Nebesijaučiu savimi.
Tarsi atsijungus buvau, nes viskas taip pasikeitė..
Taip pasikeitė..
Nežinau net į ką man koncentruotis..
Mokslus, šeimą, ar meilę?
Grupė gal?
Manau, kad darysiu taip, kaip jau
užvakar maniau, kad darysiu..
Pamatysim, kas bus..

As I believe in you (Gruodžio 1d.)

2010-12-02 17:17:19
Kai kaista kojos ir nelieka jau nei su kuo rašyt,
skausmingai inkstus pajuntu.
Nebeliko šiomis dienomis jau genialumo.
Vien banalumas.
Tuščiai praleitos ir pačių klasikų dienos.
Neliko nė lašo žmogiškumo.
O jiems baimę ir skausmą parodžiau tik susmukus tarpdury.
Lauk, jei kantrybės ir jėgų dar turi.
Pirštus rankų jau sunku judinti, o lūpos jau pamėlo.
Nagi, dar bent truputį.
Iškentus skausmą užmerksiu akis ir su muzika,
primenančia senas dienas, užmigsiu.
Ir dėkui Dievui, supratau kokia esu.
Supratau, su kuo galėčiau būt, o
su kuo norėčiau, bet tiesiog negalėčiau.
Žinau, kaip geriausia bus man.
Taip ir kitų neskaudinsiu daugiau.
Kuo toliau nuo savo bėdų atitrūkstu,
tuo viskas blogyn eina.
Atleisk, kad Tau teko visa taip išgyventi kartu su manimi.,
Tarytym šaltis sukausto mane vėl iš naujo.
Tik užmigt noriu... Tik užmigt...užmigt...užmigt..

What have I become, my sweetest friend? (Gruodžio 1d.)

2010-12-02 16:51:42
-Gal tai inkstai?
Man nė motais. Galėčiau dabar mirties patale gulės
ir vistiek norėčiau knygą parašyt..
Sėdžiu ant žemės, tarsi iš skausmo sukniubus.
Šalia jau baigia smilkti smilkalas ir arbata beveik atšalo.
Skausmas tarytum smelkiasi gylyn ir daros vis
labiau nepakenčiamas. Visi pojūčiai keičias.
Pasukus galvą vaizdas tik išleto ateina.
Ir gailiuos dėl visko. Visų klaidų.
O dabar tik inkstai..
Nuo kandžių jo žodžių puoliau verkt.
Pažvelgus į veidrodį rausvom akim stebiuos, kad
taip pasikeičiau. Tiek veido bruožiais, tiek akių spalvą.
Ir į veidrodį žiūrėdama jau visai kitokį žmogų regiu.
Ir nereik man nieko. Nei meilės, nei pykčio.
Nebent kartais to šilto pokalbio su draugu, kuris
pastaruoju metu gal kiek dėl mano kaltės atitolo, bet
begalę kartų yra man tiek daug padėjęs.
Žinau, kad nelaimėj nepaliktų.
Prie šito žąsino man ir verkt negėda.
Galėčiau beleko paklaust:
-Ar tu turi tokį draugą, kuris atvažiuotų vidury nakties
iki tavęs, ir ištisas valandas po tavo balkonu
kalbėtų su tavim? Ar turi tokį draugą, prie kurio galėtum
verkt, nesigėdyt nieko, ir sakyt visas savo paslaptis?
Ne?...
Na, o aš turiu.. :>

Songs about happiness murmured in dreams

2010-12-02 11:28:11
Ir vis vaikštom ratais.
Laiptais aukštyn, laiptais žemyn.
Vis einu ratais, bet nieko nerandu.
Langai dvelkia šalčiu, o pro juos
pažvelgus matau tik sniegą.
Galėtų pakilti pūga.
Kodėl kaskart viskas vis taip pat?
Dar laukia tiek daug, o aš jau
nebemoku laukti.
Turiu minčių, ir su visais jomis dalinuosi.
Nežinau net, ar pavyks.
Bet apsidairyk. Viskas keičiasi išties.
Kas atrodė negerai- džiugina kažkiek.
O kas rodės grįžta į senas vėžes- tolsta
nepastebimu greičiu.
Vieną minutę čia, o kitą- nebėra.
Galbūt lengviausia rašyti būnant vienai.
Lengviausia suprasti būties prasmę,
susisaikyti su tiesa, ir savo "lemtimi".
Lengviausia suprasti savo klaidas, įvertinti
draugus, prisiminti senas nuoskaudas ar
savus veiksmus, kurių dabar baidausi, stengiuosi
pamiršt.. Birželio 18 dienos paryčiai, liepos 19 ir 21,
rugpjūčio 11 ir 30. Tau nesako nieko, o man-
tai tarsi dienos, kuriomis viskas pasikeitė 180
laipsnių kampu. Maniau, kad taip bus tik geriau,
bet dabar žinau, kad klydau. Nors
be šių dienų, nebūčiau visko supratus.
Ir dabar belieka kitiems susitaikyt su
tuo, ką aš jau žinau. ir tik 2 dar žmonės
žino. Nors nežinau, kaip kiti reaguos.
Man tai nesuprantama. Visvien dalis jų- per daug išdidūs.
Jie nepasakys, kad tai jiems rūpi.
nes vargu, ar rūpi.
Pati savyje susipainiojau, savimi nusivyliau.
Visad užtat kartojau, kaip man geriausia,
ir tik vakar įsitikinau, kad visad buvau teisi.
Bet kodėl? Kodėl ne anksčiau?
Tarsi sakyčiau " myliu tave, bet nenoriu su tavim būt".
Tuo atveju buvo ne nenoras, o tiesiog
nesugebėjimas. Kodėl? Nežinau.
Ir vakar, ir šiandien.. Vis pasimetu.
Ir kaip sakiau, taip ir darysiu.
Ir ta minutė.. Anksčiau tai būtų vertę šypsotis,
tačiau šįkart tai tebuvo minutė baimės.
Ir išdrįsk.. išdrįsk man į akis pažvelgt
ir pasakyt, kad taip nėra..
Žinoma, kaip visad per silpni jie pripažinti viską.
Visad taip. Ir niekad nebus kitaip..

Keeps coming back

2010-11-30 16:38:23
Ir grįžta viskas atmintin,
begeriant liepžiedžių arbatą.
Kambary smilksta smilkalai.
-Kodėl?- paklausia jis.
Nežinau ką atsakyt. Man tarsi skauda
širdį taip sakant, bet aš taip padariau,
aš jį pamiršau jam esant šalia.
O dabar lyg ir iš naujo viską matau.
Sufokusuoju vaizdą tik ties vienu tašku.
Turėjau, bet nedrįsau.
Tai jau atrodytų kvaila.
O baisiausia tai, kad visa ši istorija
yra tokia kvaila..

Going away on a strange day

2010-11-30 16:16:36
Ir išpradžių norėjos rėkt.
Nesuvokiama buvo.
Ir vakar ta žinutė, ir šiandien tie mostai.
Ir bėgi lyg į praeitį.
Grįžta ta muzika, tie veidai, tas jausmas.
Ir galėčiau dabar Foje žodžius užrašyt,
bet ne tam rašau, kad kitų mintis rašyčiau.
Dabar esu visiškai pasimetus.
Supratau ko man reik- ir ko ne.
Kodėl visad tas pats.
Tarytum būčiau seną daiktą iškeitus į naują,
o dabar užsimanyčiau to seno..
Visad taip.
Ir to aš negaliu pakęsti.
Žodžiu lyg ir neturiu.
Atsiprašyt noriu, gailiuos kad viską ištaisiau.
Gailėsiuos ir vėliau.
Ir taip visad..

so

2010-11-28 21:52:56
Pažadėčiau sau nebedaryt klaidų,
tačiau žinau, kad tai neišvengiama.

še tau boba keptą žuvį

2010-11-28 11:03:46
O vedybos trunkančios jau 2 metus
ir kalnas žiedų tik rodo, kad viskas dar gerai.
Kalnas kebabų šiandien laukia.
Krauk kraitį- vaikams nešim.

and all i wish is gone away

2010-11-28 00:37:20
visvien negaliu pamiršt savo eilėraščių.
apdulkėję lapai vis rečiau atverčiami.
kažkada galvojau padovanot visus savo tuos
sąsiuvinius kamnors, bet kam jų reikia.
tarp šiukšlių mest reikia tokius.
taip, aš itraukių į savo svajones vėją.
kaip ir lietų, ir pūgą, sušalusias kojas, ir
du žmones, kurių veidų negaliu pamatyt dar.
dar nenusprendžiau kas bus kas.
eh, tas keistas jausmas, kai vietoj savęs
matai kitą žmogų, šalia mylimo žmogaus..

"one life- live it"

2010-11-28 00:28:17
ir taip ilgai mąsčiau ką parašysiu,
ir jau viskas dingo taip staiga.
kaip tik tiks šis.
/akis jau skauda, ir nežinau ar dar
ilgai ištempsiu. ir pavydžiau tau
jei miegi. pamiršai matyt apie viską.
o gal tau net ir prisimint nėra ką.
nepalikau juk nieko. tik neatsakytą
klausimą dar tavo turiu. visad prisimenu.
kaip tai buvo juokinga ir kvaila.
o dabar be to nieko neliko.
net veidą tavo pamirštu.
kartą per metus jį tik prisimenu.
kiek tu man sugadinai gyvenimo,
po to, kai aš sugadinau tavąjį.
skaudu, išties. ir tas kartas..
tas paskutinis kartas, kai mes turėjome
susitikti, bet aš neatėjau.
manei, kad aš tyčia. bet klydai.
tikrai nebūčiau praleidus tokios progos,
bet praleidau. ir galbūt daugiau
nieko tokio neieškosiu, ir nebedarysiu.
ir tąkart, kai bėgau žiemą į kalną,
nesugebėjai nieko man pasakyt.
žinojau, ko norėjai. norėjai, kad
būčiau įskaudinta. ir tau pavyko.
tūkstančius kartų. ir dabar nebegaliu
tos dainos klausyt. nes ji primena
tuos laikus. tuos saldžius degradacijos
laikus, kai kiekvieną dieną pasigerdavom,
ir kartodavai tą patį. tuos kvailus žodžius,
kurie skambėjo taip didžiai.
maniau, kad nebežinosiu daugiau gyvenime,
kas yra meilė. nebemaniau, kad dar tarsiu
tuos žodžius. bet jeigu tarsiu, tai reikš,
kad ir tavęs jau nebėra beveik.
ir mano norą Gangai pameni tikriausiai.
man pavyko. man pavyko atsikratyt tavęs.
nuramint save. nežinau net kiek metų
prabėgo. gal ir norėčiau grįžt, bet tik
tam, kad nebūčiau viso to pradėjus.../
..taip, kogero tokie dalykai nepasimiršta, bet
praranda savo vertę.

I would keep myself

2010-11-27 20:21:54
Išlipau, ir bijojau paslyst.
Apsikvailinčiau visų akyse.
Ir keistai viskas gavos, nes
šaltis jau nebekaustė manęs.
Ir po šitokio vakaro jau kitaip viską mačiau.
Visas šaligatvis ledinis buvo, o
aš savo suplyšusiais batais lėtai per
jį žengiau. Ir priminė vis kiekvienas
žingsnis man kažką.
Ir tą bordiūrą perėjau ant kurio
kritau kažkada. Prieinu kioską, kuris
labiausiai man primena vaikystę, kai kasdien
eidama iš mokyklos visus savo dienpinigius išleisdavau
saldainiams. Visos lentynos būdavo jais pripildytos.
Dabar tam kioske visdar ta pati kioskininkė
sėdi, su kuria kasdien sveikindavausi.
Dabar lentynos pilnos alkoholio.
Pasukau savo kiemo link.
Mašinos dingo, tik prie gatvės liko šviesos.
Ir tyla beliko.
Girdėjau sniegą girgždint man žengiant.
Ir mąsčiau apie visą tai.
Išspjoviau gumą.
Girdžiu, kažkas ten vaikšto, bet nematau.
Ir tik atrakinus laiptinės duris, pirmą
kartą jų nepaspyrus, išvydau žmogų
po konteinerį besiknaisiojantį.
Tokie dabar labai, ko daugiau tikėtis?

keep on making the same mistake

2010-11-27 07:44:29
nepamiršiu tos dainos.
Ir 3 metus atgal.
Taip neišsimiegojau, o viskas
taip keistai vyko.
Ir nebežinau, ko tikėtis man.
Sėdžiu, ir nebenoriu nieko.
Nei valgyt, nei judėt.
Jeigu skaityti, pasakyk man,
ko man tikėtis?
Sakė man Q(pavadinsim jį taip),
kad ne ne, viskas gėrai, dėl šito tu klysti.
Va, neklydau.
Ir dabar pačiai man blogiau.
Kitą kart atsakysiu, ne tą,
ką jaučiu, o tai, ką jaučia jis.
Ir viskas. Nežinau net ar viskas,
bet ką aš galiu suprast dabar?
Jeigu aš neturiu vidaus, tai nu..
Kodėl aš sau kasdien primenu Tavo ydas,
ir suvokiu, kad man jos nerūpi, nes
pats žinai ką jaučiu tau.
Nu gerai, čia tik aš...

RADAU!

2010-11-26 18:49:28
Radau radau radau! Boris Williams- tas tobulas
būgnininkas. O Simon Gallup liks mylimiausiu
mano bosistu. AAAAh, sapnuosiu jus.

and

2010-11-26 18:23:40
I love the sound of you walking away, you walking away..

4.

2010-11-26 17:11:35
Tylus žiaumojimas tarsi garsėja.
-Prašau, nustok.
Niekad nemėgau to garso.
Negalėjau jo pakęsti.
O ir dabar jis mane erzina dar labiau.
-Manau, kad tu manęs nemyli.
Ilgai mąstau, ir nežinau ką sakyt.
Tyliu. Nežinau kur tuomet klajoja mano
mintys, bet nesugebu praverti lūpų.
Kai dar kartą išgirstu tą klausimą,
nusprendžiu bent ką nors ištart.
-Myliu.- taip ir baigias šis pokalbis kaskart,
nors žinau, kad meluoju.
Visad viskas baigiasi taip pat.
Ir tas šlykštus lipšnumas.
Juk aiškiai gali matyt, kad nemyliu, bet meluoju
ir meluoju..

To wish imposible things

2010-11-26 14:40:08

Prieš paskutinę vasaros dieną apsisprendžiau.
Ji man sakė: padarei klaidą.
O aš jai kartojau: pamatysi, šįkart viskas bus kitaip.
Bet nėra.
Purto šaltis ir jau vaizdas vis kitoks.
Mintys taip pat.
Maniau sugebėsiu, bet nemoku atsilaikyt.
Esu silpnavalė.
Ir rodos nesibaigtų tos dienos.
Viena, dvi, trys.
Begalė tokių.
Bet ne. Naivu buvo manyt, kad
viskas taip ir liks.
Ir tik vienas neišmanėlis apie visą tai
pasakė tiesą: tu nemoki laukti..

3.

2010-11-26 14:28:40
"kažkodėl su tavim man baisu yra... "..
Ir po tokių eilučių jau nebežinau kaip reaguot.
Niekada užrašuose savo neminėjau vardų, ir nežadu pradėt.
Dabar tiesiog aišku apie ką.
Nežinau ką ir sakyt.. Noriu keiktis ir išvis
išeit iš namų. Palikt viską bent trumpam.
O gal ne viską, bet ilgam.
Po velnių, kodėl aš nemoku ignoruot žmonių?
išvis nemanau, kad įmanoma brangius žmones ignoruot.
Na, nebent neesu brangus žmogus.
Gal čia aš per daug tikėjaus.
Koncertai nėra man visas gyvenimas.
Nedelioju pagal juos gyvenimo ir jo vertybių.
Tai pogalais, ko aš tada laukiau visą šitą laiką..

And I have a new goal

2010-11-25 19:27:46

seno parketo kvapas, šalčiu dvelkentys langai
ir vaiksytę primenantys veidai.
visą tai primena šita daina, ir jos kiekvieną
vakarą klausau. Užmerkiu akis, ir prisimenu
visus tuos įvykius. Viską. Niekad nepamiršiu.
Ir nusprendžiau, kad kasdien stengsiuos dabar
rašyt. kad nebūtų to sąstingio, ir kad rankų
tokiais vakarais nesukaustytų šaltis grojant
vien pianinu ir tas pačias dainas jau užkimusiu
balsu kartojant. jau viskas užkniso.
Taip. Viskas..
Ir vėl prisimenu tą apsvaigimą, kažkokį keistą
alkoholio kvapą, kuris dabar vimdo, ir viską viską.
Kas kitiems galbūt šiu atveju būtų niekas- man
yra viskas. ir neaiškinsiu niekam, apie ką visa tai.
Turiu eit.. eilėraščiai visdar galvoj, ir gailiuos
kartais, kad jų nepamirštu.
blium.//

this is not a love song

2010-11-25 19:11:50
Kaip kokia idiotė grįžau atgal.
Nesupratau, ką mačiau arba tiesiog pati bandžiau save apgaut.
Vistiek visad grįšiu.
Ir vakar kas vyko. Viskas kartojas.
Ir sau kasdien meluoju.
O pokalbis tas vakarykštis padėjo suvokti tai, ką
įsivaizdavau, bet nenorėjau suprasti kas tai, ir tik
vakar tai žodžiais išreiškiau.
Tarsi iš kiekvienos delionės imu po 1 dalį,
ir iš tokių šimtų detalių, bandau sudėti naują
delionę. Susikūriau vaizdą sau kažkokį
tobulo, nepriklausomo žmogaus, ir dabar
pati nuo to kenkiu sau. Gal ne tiek sau, kiek
kitiem. Ir apie visą tai galvojau eidama namo.
Snigo. padusus užlipau į kalną, ir tuomet teko
leistis. Sulaikiau kvėpavimą ir girdėjau, kaip
snaigės krenta ant lapų. Pirmą kartą tokį garsą girdėjau.
Sulėtinau žingsnį. Ėjau taip, akd net savo
žingsnių negirdėčiau. Ir keista, bet galvojau
apie savo klaidas. Apie tai, ko maniau neprisimenanti,
bet prisiminiau. Tada supratau, kad ties ta mintim
norėčiau, kad viskas baigtųsi. Galėjo to nebūt.
Šeip tai viskas galėjo pasibaigti dar šeštoje klasėje.
Tuomet nebūtų visų tų skaičių kurie yra dabar, nes
deliones delioju jau nuo šeštos klasės.
Matyt nesuprantama yra tai, apie ką čia blevyzgoju,
bet būtent to aš ir noriu. Noriu, kad net ir pats gulbė*
suprastų, kad čia apie jį. Gyvenime jis šito nepaskaitytų.
Išvis nebesuprantu ko noriu.
Gal tai skamba ir keistai, bet pastaruoju metu
gaunu tai, ko noriu, ir mane tai keičia.
Galbūt gailiuosi viso to, nes dingo viskas..
nebecituosiu savo suknistų eilėraščių, nes jie
tokie labai jau asmeniški. Nenoriu viešint jų,
nes turiu juos pasilikus sau, sąsiuviny. Dažnai
perskaitau juos ir prisimenu viską. Kasdien beveik
matau tą veidą ir prisimenu TĄ ketvirtadienį...
Apie tai žino tik vienetai, o geriau jau nežinotų
niekas, nes visdar negaliu ištrinti to vaizdo
iš atminties. Ir dabar matau jį net akių neužmerkus.
Tai irgi buvo klaida.. Dar didesnę klaidą padariau leidus
gulbei apie tai sužinot..
Nesugebu net įrašo užbaigt.
Mintyse tik mano pačios eilraščių paskutinės eilutės,
tik jos, po kiekvieno žodžio sukasi galvoje.
Gal ir paskaitys apie tai du žmonės. Gal net trys.
Bet apie viską supras tik vienas..

I saw mommy kissing Santa Claus

2010-11-25 18:38:18

Ta nuotaika. Sniegas. Mandarinų kvapas.
Praeinantys žmonės niūniuoja kokią Kalėdinę dainą, arba tiesiog su nuostaba kartoja "sninga!".
Ir žinau kokių kalėdų noriu, žinau kas man jas primena.
Užsidėčiau raudoną megztinį su briedžiu, pasiimčiau
puodelį karšto šokolado, namai pakviptų mandarinais,
kas būtų neįprasta, nes visus metus jie dvelkia smilaklais,
ir žiūrėčiau į žybčinčias kalėdų eglutės lemputes.
Tik Bijau, kad jos ateis ir praeis..

we couldn't get closer than this

2010-11-22 20:15:24
Kitaip kažkas ir vis kitaip
ir rytojaus nenoriu.
Nenoriu nieko.
Tik užmigt ir nebepabust.
Pavargau.
Vieną kartą prisėdus prie pianino
sukūriau kažkokią tobulą dainą,
bet nenoriu jos prisiminti, nes
joje yra .
Ką palikau, ko noriu, ir ko bijau.
Ir kai suprantu ko noriu labiausiai,
dar kartais atsisuku atgal, ir suprantu,
kad galbūt tai nėra tai ko man reikia.
nežinau. Bijau to, ko net bijot neturėčiau.
Bet taip visad..

Comes and comes and comes and goes

2010-11-21 09:12:18
Lyg ir vakar būtų buvę tai svarbu ir baisu,
lyg ir būtų turėję reikšti daug visa tai, bet nereiškė.
Gal tik man kažkiek, nes aš juk ten buvau.
Išvis nenorėjau aš to net. Bet įvyko.
Ir po viso to, tik užtrenkus laiptinės duris,
kad ir kaip keista tai buvo, elgiausi kaip
ir po pirmo karto kai mes susitikom.
Ir apie tai dar daug minčių ir vakar buvo, ir dabar
tebėra. O galvoj lopšinė. Supratau ir vakar,
kad bijau. Bijau kad baigsis viskas kaip visad.
bet šįkart tikriausiai tai vienintėlis kartas, kai
aš noriu, kad tai nesibaigtų. Kai užmerkiu akis
ir matau tik vieną, tai ir nenoriu atsimerkt.
ir nieko galbūt nėra geriau už visa tai.
atšalo kava, n kartų groja lisztomania ir pusryčiai
dar nepaliesti. o aš Viena namie.

But not as cold as you are

2010-11-17 16:36:24
Nematau kelio pirmyn.
Nematau ir kelio atgal.
Rimtai.
Matau tik tašką, kuriame esu.
Nebežinau ko noriu tikrai.
Tiksliau žinau ko noriu, bet nežinau ar tai dar įmanoma.

I love the sound of you walking away

2010-11-17 16:12:16
o šiandien kas per diena?
Tarsi viskas gerai.
Pasijaučiau tokia.. kitokia.
Bet nuo tos akimirkos viskas ir smuko.
Galingai. Nuo chemijos.
Nuvažiavau į AVM, pas klasiokus, nors
tempiau laiką, kad pamatyčiau ne juos..
Šeip net nesuvokiu kaip tai apibūdint.
Tempiu laiką dėl to, kas po to nueina.
Noriu rašyt, bet negaliu.
Visvien galvoj tik vienas vardas.
Kas iš to, jeigu rašysiu apie Tai, kas
net neaišku apie ką galvoja.
Žinau savo mintis, bet nemoku jų išdėstyt.
Gal per ilgai laukiau?
Maniau viskaaam savas laikas.
Klydau.
Maniau, kad tai čia man pikta turi būti.
Pikta ir buvo, kol nesuvokiau ant ko bandau pykt..

Lopšinė

2010-11-16 18:15:56
Paskendę tyloj, kitų pamišti,
Su jūros bangom tarsi gyvi.
Įvairiausių spalvų, tarsi sparnai,
Kasnakt aplanko tave nuostabūs sapnai.

Sulaukei nakties, nuraminai mintis,
Sėdėjai po žvaigždėm, kol atėjo kiti.
Žvaigždės krito, žudė viltis,
Tu norėjai sapnuoti mylymosios akis.

Tavo ramūs sapnai ateis kai tu užmerksi akis.
Tavo gražūs sapnai ateis kai tu užmerksi akis.

Stovėjai tarp jų, stiklinėm akim,
Neužmerkei akių net gražiausiom mintim.
Basas kaip jie, prisiminęs sapnus,
Raminai savo sielą, kaip žemę lietus.

And a smile, and a shake of your head

2010-11-16 15:21:31
Nesinori nieko daugiau.
Gal tik lietaus.
Arba sniego, gal net pūgos.
Sėdėt kieme ant šaligatvio,
kad dušiai geriau būtų.
Kojas kaskart sukaustytų šaltis
norint išeiti. Visad ir sukausto.
Nežinau kodėl. Bet niekad neišeinu
pirma. Nemoku palikti.
Jeigu būtų mano valia- niekad neišeičiau.
Išeičiau dar žydint liepoms, o
man grįžus- jos dar žydėtų.
Nežinau, kodėl liepos, bet žydėtų.
Dabar tik į plaukus įsismelkęs smilkalų
kvapas ir pėdos ant šalto parketo
primena kažką seno..

It goes darker still, please stay

2010-11-15 17:17:40
Pasiilgau mg.
Tem buvo puse mano gyvenimo.
Kiekvienos dienos nuotaikos,
liūdniausi eilėraščiai ir bene viskas, ko
nesakydavau niekam.
Paskaitydavo tokie žmonės, kuriem reikėjo.
Tiems žmonėms palikdavau tai, kas jiem galbūt svarbu.
Bet po velnių, kas dabar?
Net pati nebenoriu rašyt.
Šią akimirką jaučiu tokią pilnatvę, kokią
jaučiau tik tais senais degradavimo laikais.
Žiūriu į savo nuotrauką, ir nesuprantu, ką
joje matau. Taip, joje matau ir lūpas, ir nosį,
ir dvi akis. Bet kitko joje neįžvelgiu.
Žvilgnis. Kažkoks kitoks.
Jaučiuos tokia rami, tokia laiminga, bet kas dabar?
Ar čia viskas iš to džiaugsmo.
Taip norėčiau dabar parašyti tam gaidžiui, kuris
kažkada net "geriausias draugas" buvo.
Valandų valandas trukę pokalbiai dar ir dabar
atminty išlikę.
Jaučiu ir prisirišimą, ir ilgesį.
Priklausomybę. Ne nuo rūkymo, ne nuo daiktų, bet nuo žmogaus.
Mama visad kartodavo man: neprisirišk prie žmonių.
Visad norėjau pasikeist.
Kartojau sau, kaip man reikia to.
Niekad to nepadariau.
Gal tik tapau kažkiek geresniu žmogumi.
Nors ir tai nieko gero savyje nematau.
Nebent šalia savęs..
Nušalusios rankos, šaltas parketas.
Mūsų kambarys nebeatrodo toks mažas, kaip anskčiau
kai dingo dviaukštė lova. Dabar noris praleisti
vakarą čia su kuomnors. Smilkaluose skendinčiame
kambaryje. Žinoma, ir to nebus.
Telieka laukti Kalėdų.
Kai parduotuvėse girdėsis vien kasų pypsėjimai,
ir norėsis raudono megztinio su briedžiais.
Dar karšto šokolado, ir mandarinų. ))

Daugiau nei tai

2010-10-19 15:44:22
Šiandien parašė mama.
Sunku buvo reaguoti.
Toks jausmas, lyg ji būtų mus palikus.
Nežinau, kaip po savaitės žvelgsiu jai į akis.
Dabar noris nuo visko nusisukti.
Norisi pasakyti, kad nieko nebenoriu.
Slogi nuotaika, kutena nosį, tačiau viskas taip turėtų būti.
Viskas galėtų taip ir likti.
Nemanau, kad nesigailėčiau, kad viską taip palikau,
tačiau dabar nieko nebegaliu pakeisti.

What it's worth

2010-10-18 12:32:55
Vėl tas pats.
Viską supratau.
Dabar jau ir Tavo akys užmerktos man.
Neįstengi ižvelgti to, ką darau aš.
Kiek aukoju aš.
Kokio velnio man visa tai yra svarbiau
už šeimą, mokslus, už viską?
Vėl galbūt viskas baigsis taip pat.
Šįkart ne mano iniciatyva, tačiau
pabaiga tikiu bus tokia.
ir velniop.

Take me back

2010-08-02 14:58:54
Trūksta man miško, laisvės, kitų minčių.
Gal viskas ten kitaip, nes žmonės visai kitokie.
Gal aš ten būnu kitokia.
Nežinau kiek kartų viskas dužo,
bet dabar gal ir sunku, bet susitaikyt galiu.
Kaip nors.
Stengsiuos..

ar gali šitaip Tu

2010-08-01 02:00:40
Viskas kaip ir buvo gerai.
Prisimenu tuos drugelius skrandyje.
O dabar kur viskas?
Ta viena akimirka, ir smūgis.
Nežinau kaip tai gali šitaip žeisti,bet
tai skaudu. Tavo akys užmerktos man.
Gal per daug tikėjausi iš visko.
Kas belieka. Trečias žmogus, kurio
akys užmerktos man?
aš nebenoriu taip. nebegaliu,.
nustok manipuliavęs mano gyvenimu.

2010.06.03

2010-06-03 14:56:09
Kodėl negaliu liautis to darius?
Kodėl negaliu užsimerkus matyti tik tamsos?
Kas iš to, jeigu kaskart akis užsimerkus matau
žmogų, kurio akys užmerktos man. Dabar
galiu pasukti kitu keliu, nes visuomet galiu
parodyt baimę ir pasitraukti. Kodėl aš dar laikausi?
Kodėl nelinksta kojos ir neužgniaužia kvapo?
Kodėl tik pasiekus dugną pasidaro sunku kvėpuoti?
Nenoriu užmerkt akių. Kad ir nemirksėsiu dienu dienas,
kad ir neužmigsiu, tegul man ašaros teka, ir akys skausta-
AŠ nenoriu užmerkt akių.

Bee

2010-06-01 17:51:15
Smilkaluose skendintys 64 kvadratiniai metrai
ir kažkuriame kambary skambanti Foje kažką išlėto keičia.
Ko gero tik lašelis vilties išlieka. Jeigu aš bent žinočiau
ko aš ištikrųjų noriu. Kodėl užsimerkus matau vieną, o
sapnuoju jau kitą. Aš to nenoriu. Tikrai ne. Man reikia kažko pastovaus, bet tik boso garsas einantis giliai
per skrandį nuramina. Nereikia man nieko. Gal tik ryžosios.
Graužia akis. O kaip aš galiu su tavim kalbėt, jeigu tavo akys užmerktos man. Nei herojai danguje dabar, nei kas kitas neparodys kito kelio tau, jeigu pats nebandysi klystekliais surasti teisingo kelio. O tu visgi ramus, kai kiti klejoja. Ne, tau visgi nėra nieko rimto. Negaliu eiti paskui tą žmogų, kuris nesugeba būti rimtas. Velniop tave. Nebegaliu taip.

Nuo ko?

2010-06-01 17:29:56
Nuo ko viską pradėt?
gal pradėsiu nuo ryto. Kai eidama pro tą vietą
kažką sumasčiau, tačiau greit vėl pamiršau.
Vakar taip sunervino. Ištverk bent 7.
Šiandien kai ėjom iš pamokų, ir lauke sėdėjo tas,
tas neaiškus, tik tada supratau, akd jį aš sapnuoju.
O kokio velnio? Man jis yra niekas. Tik kažkaip
per daug dažnai mano keliai su jo susiveda. Aš to nenoriu.
Šiandien ir dėl kitko apsisprendžiau. Negaliu greit paiskeisti, todėl nieko nekeisiu. Kaip bus taip bus.
Jeigu ir jis nė rankos dėl to nepajudins, reiškias, meilas mano drauge, prasidės mūsų 'puikūs' 5 degradacijos mėnesiai. ir tada jam apie tai pasakysiu. Prieš kokias 10 minučių būčiau tiek daug parašius. Apie tą nuklydimą.
Šiandien namus sutvarkiau. Tai yra beveik neįmanoma, bet aš
tai padariau. kas keisčiausia, tai kad kiekvienas kampas, prigrūstas visokių indiškų niekučių, ir siaubingai primena Indiją. O kodėl kažkas ne taip? Taip. aš pasiilgau.
Net negaliu pasakyti ko pasiilgau, nes tai nėra taip svarbu, kaip utrėtų būt. Aplamai jau nebesuprantu ką rašau.
Vakar Rūta darė lentelę. Viskas buvo pasprikolu, bet galiausiai ji nustebo, kad aš 1. šakės, ne Gabija, ne Augė, ne Miglė, ne Bora, ne Raminta, bet AŠ. tai buvo dar keisčiau.. nežinau ką daryt. arba ryt viskis, arba absentas, vistiek viskas baigsis taip pat.
Telieka išlaukti tas 7, jeigu tai įmanoma.

Svajoji?

2010-02-17 18:45:01
Tu svajoji apie ką?
Apie dangų?
Pievas?
Draugus?
O gal pirmąją meilę?
O gal tik nori būti įvertintas?
...
Kada pasijauti įvertintas?
kai tavo eilėraščius paskaito kažkoks
nepažįstamas žmogus, kuriam yra 35 metai
ir pasako, kad tai puiki kūryba?
Ar kai kasnors pasako, kad tavo darytos nuotraukos
yra nuostabios?
Bet pogalais, jie išdidūs.
Jie neleis sau atrodyti silpnais.
Jie neparodys, akd galbūt
tavo pastangos kažko vertos.
Jie silpni.

Genialu- foje

2010-02-16 17:46:27
Foje. Kas tai? Tai legendinė Lietuvos grupė, kuri jau 13 metų yra išiskyrus. Jau nuo akmens amžiaus buvo laukaima tokių auksinių vaikinukų, kurie tiesiog užkurs Lietuvos scenas. Andrius, Arnoldas, Algis ir Darius. Gražesnių vardų niekas gyvenime nebuvo girdėjęs. Šiuos jaunus neklaužadas jungė muzika ir anarchistiškas laisvės noras. Noras pabėgti nuo kasdienybės. Jie augo su kibernetiniais žaislais, juos naktimis aplankydavo sapnai, žvaiždės jiems kartais skrisdavo.. O mes augome su jais... Tai buvo kažkas neįtikėtino. Tai buvo neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Jie mėgo keliones, batoną ir vyną. Tikriausiai todėl jie ir išsiskyrė. Tačiau svarbiausia ne tai, kad jų nebėra. Svarbiausia, kad jie vis dar vaikšto Vilniaus gatvėmis, ir prisimena tai kas buvo. Kartais juos aplanko nostalgija. Kartais jų veidais nubėga ašarėlės, prisimenant tuos laikus, kurie nebesugrįš. Tikriausiai sunku pasakyti, prieš kiek metų tai buvo, nes Foje tarsi legenda skrodžia laiką, palikdama kiekvieną dieną po atsiminimą. Nuo pat 1983 metų žmones junge viena muzika, viena šeima, vienas pasaulis. Foje buvo tarsi auksinė vaza tarp sudaužytų indų, tarsi vienas viekas su saldainiu tarp verkenčių žmonių, tarsi lietus dykumoje, tarsi žydas tarp vokiečių, tarsi batonas alkanam, ir vynas ištroškusiam. Foje buvo viskas kas mus vienijo.
da.

One minute only

2010-02-16 17:18:53
Pavargau.
Nuo ko?
Nuo visko?
Kodėl?
Nes nusibodo eiti paskui visus ir neturėti savo gyvenimo, būt pamištai..
Kodėl niekad negali pamiršti kitų?
Galbūt todėl, kad jie man reiškia nepaprastai daug.
Kodėl tu sugebi prarast?
Nes nereiškiu niekam tiek, kiek man jie reiškia.
Kodėl va dabar neparašai kamnors?
Neees aš nenoriu trugdyti.
Kodėl trugdyti?
Nes laabaaaai sunku rasti laiko tokioms kaip aš.
"ištvėrei vieną kartą, ištversi ir antrą"
Kad tu žinotum, kaip aš noriu tau trenkti...
Nepakartojami monologai. KAS prie jų pripratino?
taaaaip. dar vienas smūgis.

ou

2010-02-12 15:34:33
haha.
Pokalbiai apie karštą vyną ir tada ta dainaa

Oooomg

2010-02-11 20:05:56

Ta daina..
šakės, galvojau nusisuksiu galvą, kiek
man tai primena. Tuos laikus.
Kai TEN dar vaikščiojom, kai su TAIS
bendravom, kai oooo dieve.
Negaliu. Visdar jaučiuos apgailėtina, bet
nu ta daina man primena nu visa tai.
ir tą žinutę "Some want to kiss, some want to kick you"
ir ta žinutė atgal " who wants to kiss who wants yo kick"
ir tada ooo dieve aš viską pamenu. Tooobula

APGAILĖTINAS TAS TAVO KELIAS, VAIKE

2010-02-11 19:02:59
Na taip, šiandien beviltiška diena, nors iš biologijos
gavau 10. Nuo tada sėdėjau viena namie, ir apmasčiau
viską, kas galėtų nutikti.
Ir pasijaučiau apgailėtinai. haha.
Atsilupo kiliminė danga, o aš užsidegiau nei daug
nei mažai-4 smilkalus.
Gaila kad jau dabar svaigsta galva.
Ir dar nervai. Nežinau, aks bus rytoj..

Žibinc

2010-02-11 14:18:52
Gatvę apšvietęs liko paskutinis žibintas,
Liūdesiu ir baime dvelkė tuščios Vilniaus gatvės.
Nedrįso niekas drumzt ramybės niekam naktį,
Nenorėjo griauti tos tamsios ramios vienatvės.

Girdėjos šuns lojimas, vaikų šaunkiančių balsai,
Smarkus tarsi širdies plakimas, tiksėjo laikrodis lėtai.
Ir šviesos gęso, su jom viltis mana, užspaudė kvapą.
Norėjau dar išvysti apšviestą gatvių ramumą.

Ir kai cemente jau skendo mano kojos,
Žinojau, ką reiškia būt laiminga,
Tačiau pranyko visi svaigūs mano norai
Užgesus tam vienam žibintui..

Beviltiškas Tavo kelias

2010-02-11 14:14:53
Beviltiškas Tavo kelias,
Kuriuo visą gyvenimą eini,
Nerimąstingos bemiegės naktys,
Kai supranti ką prarandi.

Eilinį kartą pasitvirtinusios mintys,
Kurių už viską labiau bijojai.
Prieblandoje rašomas paskutinis laiškas,
Kuriame viskas dėl ko dvejoji.

Kodėl tu sugebi prarasti
Visa tai kas tau galbūt svarbu.
Tačiau nei vienas to nepastebi,
Nors vis kartoji, kaip tau sunku.

Kai turi durną savybę visais pasitikėti,
Ir nežinai, kas jau tiesa, o kas jau melas.
Atsidūsti, ir "geriausiam draugui" pasakai:
Beviltiškas mano kelias..

Žudanti tyla

2010-02-11 14:11:36
Ta žudanti tyla,
Žlugdo tavo supratimą
Kai jau žinai, ko nebėra.
Ta žudanti tyla,
Kurią nutraukė tavo riksmas,
Kuria pradės tava našta
Ta žudanti tyla,
Be kurios tu negyvensi,
Be kurios ramybės jis neranda.
Ta žudanti tyla,
Kurios jau nebėra..

2.

2010-02-11 14:09:11
Pamiršti tai, kas buvo,
Nebetikėti tuo, kas bus,
savas viltis užkast po smėliu,
Po akmenim paslėpt draugus.
Tai tik norai paskutiniai,
Kai nežinai ko jau tikėtis,
Kai rankos jaučia jūra,
Kai tu nebėgi, bet jau reikia slėptis
Nuo tų beveidžių,
Kuriais kažkada pasitikėjai,
Tuščių asmenybių,
Tavęs nesupratusių, beširdžių vėlių.
Nors nežinai ko tau kadaise trūko,
Vistiek žinosi, ko visada tau truks.
Turi pamiršti tai, kas buvo,
Nebetikėti tuo, kas bus..

1.

2010-02-11 14:06:31
Kodėl aš sugebu prarast?
Savais žodžiais atgrąsint žmogų nuo savęs?
Vieną akimirką mylėt pasaulį, o kitą- jo nekęst?
Iš pelenų bandau išlipdyt kažką.
Eilinį kartą iš nuostabios akimirkos gremzdu į tą beviltišką.
Prieš tai ryšūlių gyvenimo kely buvo daugiau,
Tačiau jau vieno nebėra.
Kai netekau aš jp, savęs paklausiau:
Kodėl aš sugebu prarast?

Netikiu

2010-02-07 20:46:54
kad galiu būti taip pasiilgus konors.
Negaliu pajudėt dėl to žvilgsnio.
Viskas tarsi kadrais galvoje, nors vyko labai
senai. Bet žiemą. Ir dabar jau atrodo, kad ne taip
jau ir senai. Jaučiuosi pasimetus.
Tarp savų principų ir jausmų.
Ir kodėl niekas negali manęs suprasti?
Dar vieni principai? Na žinoma, tą jau buvau visai pamiršus.
Net nebežinau kas yra kas...